Kol vieni ruošia mirusiojo kūną šarvojimui, kiti žmonės ruošia vidinę ir išorinę namų erdvę laidotuvėms. Kelias į sodybą ir takas per kiemą iki durų, pro kurias patenkama į šarvojimo patalpą, pabarstomas smulkiomis eglišakėmis. Atvykstantys į laidotuves pagal tai orientuojasi, kur eiti.
            Namo viduje sustabdomi laikrodžiai. Jie uždengiami juoda medžiaga ar audeklu. Artimieji per laidotuves nusiima ir nenešioja laikrodžių.
            Visi namuose esantys veidrodžiai yra uždengiami namuose austais raštuotais rankšluosčiais arba austais ornamentuotais užtiesalais. Manoma, kad veidrodžių uždengimas apsaugo gyvuosius nuo mirusiojo. Veidrodis uždengimas, kad mirusiojo vėlė išeidama neišsivestų (nepaimtų su savimi) kito žmogaus vėlės. Veidrodžiai visada yra siejami su magišku, metafiziniu pasauliu jis simbolizuoja langą į metafizinį pasaulį. Kitas veidrodžio uždengimo aiškinimas yra daugiau moralinis – etinis, – kad artimieji laidotuvių gedulo metu nesipuoštų.

Visa gyvybės kelionė troleibuse. Kontempliatyvu, kaip ir kai kurių troleibuso pakeleivių žvilgsniuose kartais… Visko daug čia – laikinumo, atminties, kasdienybės paprastumo ir net kosminės egzistencijos, savitai supinti kontrastai tarp kosmoso ir kasdienybės tampa metaforomis, pasakojimas plaukia natūraliai, atrodo betarpiškai, tuo ir įdomus eilėraštis. 

Bandot iškeisti sakralinę muziką į cigaretę.
Perskaičiusi apie veidrodžius, prisiminiau vienas laidotuves. Laidojo dukra mamą. Kai kasė duobę duobkasiai, nepavyko sudaužyti apačioje esančio ąžuolinio karsto ir teko laidoti šiek tiek aukščiau negu reikalauja taisyklės. Dukra pradėjo bambėti, o vienas giminaitis ją nuramino. Sako: „nebijok, neišlips".
Troleibusas važiuoja toliau, o keleiviams tenka budėti, nes nežino nei dienos, nei valandos, kada teks išlipti.