Tu, perkūne, negriausk –
atmintis po padangę pakriko.
Pasimano net taip,
jog nėra danguje debesėlio,
kad bent kiek ten nebūtų manęs.
Niekuomet nemaniau,
kad gebėjęs ją šitaip plačiai išbarstyti, –
kad ir kur, kad ir ką
akimis paregėčiau,
regis, buvom kažkur kažkada susitikę,
tik belieka liūdniau ar smagiau atsiminti save.
Bet, deja, nedažnai, pasitaiko kad taip:
– Emanueli (Dievas su mumis!)
Babilonija kviečia toliau nei toli –
iki Kristaus laikų pasibūti,
prisiminti savąsias tremtis,
kad sugrįžus atgal į namus...
nereiktų po Bibliją kuistis kaip žinią,
kaip kas buvę kadais,
kaip atrodo dabar,
kaip išbūti reikės be mirties.

Turte mano,
lazda man esi,
bet imu į rankas tartum skeptrą –
kiek dar reiksią išmokti nebuvusiu būti,
dulkė žino tiek pat
kaip ir šitoks karalius...