Aš šiąnakt sapnavau savo mamą,
Semia vandenį, girgžda svirtis.
Nudžiugau: ji – gyva, ji gyvena!
Laimės pilnas buvau šulinys.

Per pečius naščius permetus, ėjo
Pro mane, pažvelgė į akis,
Ištarė, „pavargau“. Nesuspėjau
Meilaus žodžio aš jai pasakyt.

Prabudau, akys ašarų pilnos,
Smilkiniuos: pavargau, pavargau...
Ir kodėl noro jos neišpildžiau,
Taip retai, kol gyveno, lankiau?