Aš šiąnakt sapnavau savo mamą,

Semia vandenį, girgžda svirtis.

Nudžiugau: ji – gyva, ji gyvena!

Laimės pilnas buvau šulinys.



Per pečius naščius permetus, ėjo

Pro mane, pažvelgė į akis,

Ištarė, „pavargau“. Nesuspėjau

Meilaus žodžio aš jai pasakyt.



Prabudau, akys ašarų pilnos,

Smilkiniuos: pavargau, pavargau...

Ir kodėl noro jos neišpildžiau,

Taip retai, kol gyveno, lankiau?