Vis geriau pajaučiu, kad Kažkas vėl ne taip manyje, o ir žibinto tokiai savijautai išreikšti jau neprireikia. Neatsitiktinai žodį Kažkas parašiau didžia raide. Man tai jau ne tik žodis, man tai sankaupa dalykų, kurių neišmokęs įvardinti, laikiau juos savyje, rečiau - dažniau pamanydamas, kad gi ateis toks laikas, kai šitaip būdami, jie neištvers - atslūgs, nurims, nunyks, išnyks, bet tai antras  dalykas, o pirmas vertė išeiti iš savęs kaip vidujinio ir žvalgyti kiek įmanoma kuo toliau..
  - Vidini, laimingo kelio, - jam tariau, - o tu, Jeigai, irgi mano kalėjime nereikalingas, bet kentėk dar, kentėk kol ir aš sau savo dievulį iškentėsiu.
  Ar iškentėjau? Gūžtėliu pečiais. Nežinau, ką pasakyti, bet pamanau, kad taip klausinėjant prasideda trečias dalykas, kuomet žiūrėdamas nuotraukose dažnai jau neatpažįstu savęs, o kapstydamasis po atmintį, irgi regiu labai apytuštę ją, ištuštėjančią. Ačiū die, kad dar su lazda, kuri neretai ne tik  kojoms padeda. Tiesiog naujų ir senųjų metų sandūroje, savo tetai Julijai, išėjusiai į A+A, įsmeigiau ją šalia save ir parašiau:

Kryželį įsmeigiu čia pat, šalia savęs,
kaip paskutinei Šklėrių sodžiuj
iš Grigų (Raulų) išėjusiai... 
Jos vardas Julija, altoriau,
gal pasimelskime kartu.

  Neatsimenu, kad nors kartą ją būčiau teta pavadinęs; ji,  mano motinos sesuo, tebuvo pora metų vyresnė. Šįkart gi, negebėdamas ateiti prie jos karsto, man ir lazda patapo kryželiu. Ten, savyje. O ir dabar, kur nueinu, lyg ir poreikiu patampa turėti ją arčiau kojų ne todėl, kad pailsėtų, o kad pasirėmus į ją, netgi sėdint būtų galvai lengviau. Tai laikas, kuomet  kalnai jau pereiti, kuomet, pasak Vidinio, žemės, kuri po mano kojomis, jau arti nereikia, tai laikas, kur esu paliktas Kūčių įskaitoje pasibūti laisvamaniu ir apdalintas jos galiomis, kuomet sumanus išgirsti ne tik galviją kaip žmogų, bet ir save kaip galviją. Atėjęs į tvartą  gebu pasišnekėti su kiekvienu jo gyventoju kiekvieno gimtąja kalba. O ir dėmesys jų mano personai toks, lyg būtų ką tik iš bažnyčios sugrįžę, kai jos žodis dar  kiekvieno ausyse. Dar stengiuosi nepatikėti pats sau, pasiverčiantį nesapnuoto sapno persona, bet tokie reiškiniai šiai publikai žinomi, gal netgi išmokti, nes netrunka užtrukti, kai realybėje pasijaučiu nesapnuoto sapno persona. 
- Man į akis, Prany, nežiūrėk netgi per sumanytą sapną. Dėl to gražesnės jos nebus. Bet leisk man aktore pasibūti šalia. Ne kaip sapne, o kaip moku. Netgi ne scenoje Tačiau toks  mano prašymas irgi ne šiaip sau.
  - Prašau, prašau. Aš čia svečias, o tiksliau - čia kaip... kaip nesubrendėlis. Kalnus praėjęs, o nesugebėčiau priimti svečią taip, kokiu jaučiuosi atėjęs į tvartą.
- Jeigu tai komplimentas, tariu – ačiū, Prany. Tačiau taip atsitikę, kad dabar galvoje sukruto užsilikęs Vidinio pažadas nebaigtą „Eilėraščio sėją“ išgiedoti kitąkart. Kalbu ne apie  knygelę „Eilėraščio sėja“, o eilėraštį. Tą pirmą, kuris trečiame puslapyje. Nepainioju?
- Panašu, kad taip. Tačiau vieną Kiaulytę atsimenu dar iš vaikystės, dar kai piemuo, o ji netoli mano lovos miegodavusi.
- Panaši?
- Nežinau. Ji tuomet buvo kolūkio „ Kelias į socializmą“ buhalterė.
- Panaši - nepanaši, bet kad ji vargšė, irgi neabejoju, - pasakė kiauliukė - aktorė ir persimetusi iš vienokios savęs į kitą save, kažką sukriuksėjusi gimta kalba, o man:
  - Jaučiuosi it būčiau scenoje, Prany. Be „arba - arba“ iš jos nesugrįšiu. Jeigu kas ne taip, padėkite, labai prašau. Visa mūsų giminė bus dėkinga, - ir buvo taip jautru, kad negalėjau neatsiliepti tuo savo...
- Taip, taip, vienas už visus, visi už vieną, - pakuždėjau jai. Girdėjo ar negirdėjo, dabar jau irgi nesvarbu. Be didesnius pastangų žinojau, kad Dievas yra visur. Tvarte pasijaučiau kaip trys karaliai prie gimusio Jėzaus. Tačiau dėl to tas Kažkas savyje neatlyžta...
(iki