Nepaisant ryte įsišvietusių Kalėdų, žvalgantis pro langą tuoj  supratau, kad tokios „žiemos“ danguje protingiau ieškoti vyturio, negu iškritusio sniego – Vilniaus Naujininkuose jo nėra. – užgulęs kompiuterio klaviatūrą parašiau sakinį ir tuoj išgirstu padėką: 
- Ačiū, Prany, kad jį, vyturį, atsimeni, bet tai nei Kalėdų, nei žiemos paukštukas. Kalėdų laikas, sakyčiau, praranda turėtą išvaizdą. Tačiau kodėl taip užsispyrusiai man netiki. Suprantama, ne dievulis, ne Jeigas tau esu. Tuomet gi pasitikrink pats, ką apie tai vakar parašęs ir kokį priminimą per dovaną  pasiuntė Jeigas. Garsiai tark, kad ir balsą tavo girdėčiau. Jo mums  dar prireiks.
  - Hm. pasitikrinti?, pasitikrink - mintyse kartojuosi Vidinio ką tik iškalbėtus žodžius ir noriu atsiminti, ką pasak jo, jau rašęs.
- Taip, taip... „Buvo gruodžio mėnuo“ – bando man padėti Vidinis ir iš tikrųjų, tai pagelbsti.
  - Buvo, buvo, - atsiliepiu jam žodžiais ir cituoju save. - „Laukta žiemos su jos sniegu, kad „balta, balta, kur dairaisi“, bet  jos nebuvo.
- Neapdairumo neišvengti, pasikartojimų taip pat, todėl dar kartą dėkoju, kad dalyvauji eksperimente. O dabar tęsk, tęsk, dėliok, Prany, ant  popieriaus. Manau, kad galės pasilikti.
  Tylėjau. Niekuo, netgi mimika nepasakiau, bet supratimas buvo reikšmingas: ir jis, Vidinis, panašėja į dievulį. Iš anksto žino, kaip kas  bus parašyta. Vėl užgulu klaviatūrą, vėl lesioju raides, dėlioju jas į raštą:
 
  Kėliausi tingiai, tačiau su pilna atmintimi sapnų, kurie nenyko kaip paprastai nutinka, nespėjus iš lovos atsikelti. Atrodė, kad jie dar pike, dar nuo Kūčių vakarienės neatitokę, dar vis besitelkiantys į didesnį sambūrį, didesnį sąmyšį.  Darėsi įdomu stebėti (gal jausti?) šį reiškinį, kartu baiminantis, kad neprireiktų psichiatro paslaugų. Atrodė, kad Kūčių vakarienė tęsiasi, bet dabar jau prasmingiausia, dieviškiausia savo dalimi persimetusi į mano galvą.
  Bet ar tik mano?
  - Ir į  mano, Prany, bet tęsk, tęsk. 
 
  Neskubėdama apie stalą sukaliojasi namų šeimininkė Leokadija. Nepatingiu ir aš parūpinti stikliukus ir nesibaiminu ant stato butelį degtinės užkelti. Man tai smagiausias stalo patiekalas ir todėl truputį graudu ir nesmagu neišgirsti, kad bent  užuomina kažkas parodytų į šį produktą kaip būsimų Kūčių tryliktąjį stalo patiekalą.
  - Prany,  stop. Prašau minutėlės! - atsargiai stabdo Vidinis mano rašymą. Taip nereikėtų, kad, girdi, tokių užuominų nebūta ar jų nereikia.  Čia konkrečiai nekalbu apie šį tavo rašymą. Te akys jį mato, o protas težino, kad didiems įvykiams  reikalingas ne tik didis, bet ir išmintingas pasiruošimas. Kol kas pabandyk suvokti, kad gal ir pats esi priimtas į eksperimentą dėl priežasties, kad tokią užmačią  ar tik ne kartu su Aleksandru Lukošenka sumanę. 
  „Sumanę“. Gražus žodis - gražiai  tariasi. Bet man taip todėl, kad jo pirmą skiemenį išgirstu ne kaip „Su“, o kaip „Sa“- samanė.  Pro jį kaip pro langą paregiu visą Kabelių parapiją ir ypatingai jos  pokarį. Bet... bet,  Vidini, ėgi, kur  dingai?
- Dairausi, Prany... Toli, toli... Sąlyginai toli. Iki potvynio Vilniuje.
- aha, aha, žinau gi. Jau ne tik per žodį tave girdžiu, bet ir per mintį. Ot,  varpais skambina, bet ne knyga, o iš „Kai (ir kaip) ĖJAU Į KNYGĄ“. Lazdą irgi laikau šalia jos. Klausyk. Vidini.

Jaučiu sieloje  laiką
Kai eilėraštį galima sėti
Ir auginti kaip javą lauke,
Gal todėl tuo metu negaliu nemylėti,
Net ir priešai palieka mane

O vaivorykščių juostos spalvotos
Siunčia lietų į mano lankas,
Kad širdis sausumos nežinotų...

- Te šiandieną pakaks, Prany, o  pabaigą pasaugok kitam kartui. Nesibaimink, kad dar vis pasiliksi Kūčių vakarienės darbotvarkėje. Taip sąlygoja eksperimentas. Dabar  gi pasidžiauk, kad atmintis sukruto ir pamąstyk kaip reikės iš Vilniaus potvynio išbristi.