Kai protas – doras, tai ir abrozdėlis yra gražus ane?

Taip, tikrai bėgant laikui, keičiasi ir grožio supratimas… Sužydime kiekvienas savo laiku... Išmintingas tekstas, filosofiškas eilėraštis ir apie grožio subjektyvumą, ir jo kintamumą, įdomios, savitos metaforos. Labai patiko. Tik skyrybą šiek tiek pakeisčiau, štai taip:


Ilgai žiūriu į veidus –
jauno, seno, vaiko, –
lyg langus
užuolaida dengčiau.
Gražų žmogų sunku nusakyti.
Anksčiau jis buvo panašus
į aktorių iš indų filmo, vėliau, išnykus
grožio supratimui, daug
įdomiau, ar laiko rankoj
ašaką lyg žvakę,
ar uodega žuvies auksinė,
ar murzinu vadina baltą sniegą.
Pasisukus į šviesą,
regiu blyškų ir liesą jo veidą,
bet tu netikėk, kad upės
burgundiško vyno atslūgsta
ir išragauji, kaip greitą
patiekalą, – grožį.