Ilgai žiūriu į veidus
jauno, seno, vaiko,
lyg langus
užuolaida dengčiau,

gražų žmogų sunku nusakyti,
anksčiau jis buvo panašus
į aktorių iš indų filmo, vėliau išnykus
grožio supratimui, daug
įdomiau ar laiko rankoj
ašaką lyg žvakę,
ar uodega žuvies auksinė,
ar murzinu vadina baltą sniegą,

Pasisukus į šviesą
regiu blyškų ir liesą jo veidą,
bet tu netikėk, kad upės
burgundiško vyno atslūgsta
ir išragauji kaip greitą
patiekalą – grožį.