Nesitikėjau didesnių  nutikimų.  Buvo gruodžio mėnuo. Laukta žiemos  su jos sniegu, kad „balta, balta, kur dairaisi“, tačiau jos nebuvo. Ant staliuko, apkrauto popieriais ir rašmenimis, netikėtai - nelauktai atsirado ir Ji, būtent „Kai (ir kaip) ĖJAU Į KNYGĄ“. Iš kur jį čia? Kažkieno gal pametėta, gal užmiršta, bet kad ant staliuko knyga - jokių abejonių dėl to, bet jos įvardijimas, o taip,  o taip, o-lia- lia, Prany, jis ar nesuprantamai prasmingas, ar vaikiškai  smagus, lakus.  Dėlioju lazdą iš rankos į ranką ir pamanau, kad pasitaiko gera proga pažaisti su juo kaip skeptru. Karalius aš? Kodėl nepabandžius įeiti į knygą?
  Juokinga, a? Dabar jau ir man taip, bet suprantu, kad tokios pajautos ne dykai apvaikšto dvasią. Labai nenoriu, kad tai užsimirštų. Tai bent kažkiek panašu į  Napoleoną, kuri regiu Vilniuje,  užsikėlusį sau ant delno Onos bažnyčią ir susiruošusį    parnešti ją  į Paryžių.
  Taip, taip kažkas, aplenkęs laiką, atnešė anksčiau tokią dovaną, bet nebežinau nei kas atnešė, nei – ką atnešė. Akys jautriau apvaikšto knygos viršelio išvaizdą, o ir  įsitikinus, kad tai ne sapnas, nemenkai rūpi sužinoti,  kas jis esąs,  tokios. sakyčiau „poezijos“  autorius.
  - Juolab, kad ir žemė po tavo kojomis, Prany,  jau ne plūgui arti, - išgirstu pažįstamą balsą,  nesuabejojęs, kad tai gal netikra, gal vaidenasi ar iš  Bladuko Štukoriaus repertuarų.  Girdžiu Vidinį ir – ša, taškas.  O kaip jis atrodo natūroje, nedaug rūpėję. Ačiū Die, yra, gyvena, atėjo, rodo į „Kai (ir kaip) ĖJAU Į KNYGĄ“ ir liudija, kad, girdi, Prany, čia  tai, kas užmiršta, būtent - kas užmiršta, o ne  sudeginta, sunaikinat ar kitaip fiziškai prarasta. O ir patys esame ne kur, o eksperimente.
  - Nieko įdomaus, bet toks dalykas egzistuoja panašiai kaip, tarkime, muilo burbulas - mažesnis, didesnis, bet smagu jį matyti atitrūkstantį nuo šiaudelio galo ir skrendantį spinduliuojat spalvomis. Mokykimės iš  jo, Pranai. Jeigas gi irgi siunčia linkėjimus.
  - Susitinkam. Bent pašnekesiais. Gal netgi per dažnai.
  - Dvasioje laiko nėra. Bet iki dvasios, iki tikro  dievulio dar ir jam nearti, bet miela ir šaunu, kad  išlieka darbymetyje.
  - Vidini, o sugrįžti atgal į kalnus ar dargi toliau – į savo pradžią irgi nėra laiko? - nelauktai pats sau pasiteiravau jo. O jis: -
  - Vežėjau, kažko norėjai klausti, tinkamiau nepasižvalgęs po sceną, kurioje esame. - Paėmė iš manęs  lazdą ir abejomis rankomis atsargiai kėlė ją, horizontalią, prieš akis it joje būtų  brangakmenių prisagstyta: - Taip, vežėjau, taip, užmiršai ko norėjai klausti, - it sau panosėje  čepsėjo Vidinis, bet nuotaika buvo gera. – Nagi, vežėjau, dar kartą pabandyk, - grąžindamas  lazdą paragino jis.
  - Pabandyti  man  nesunku, bet  kad...
  -  Kad  - kas?
  - Ten, taigi knygelės 138 puslapyje parašyta... 
  - Kur kažkas kaip parašyta – te nebūna mums reikalinga atsiminti.
  - Betgi, iš tikrųjų, atsimenu, - pašokau kaip įgeltas ir  pats  netikėjau, kad taip:

Jau  gesta raides.
Nešviečia  akmuo
Blankiais šešėliais
Klaidžioja pasaulis
Kalbuosi –
Pasiklausdamas su kuo.
O juk manyta -
Žvaigždės neužgęsta
Veidai bičiulių –
Irgi niekada!

Nejaugi taip toli nuėjęs?
Nejau atgal sugrįžti negaliu?

- Nemanyk, Prany, kad  protas  nekainuoja,  kad jis panašiai kaip beržo sula į smegenis, smegenis. Nenusiminkime, jeigu kas ir ne taip. O ir ši dovana, (vadinkim  ją knyga), irgi iš Jeigo darbymečio. Dabar labiau verta pamąstyti, kaip turėtų išrodyti ant Kūčių stalo tryliktasis vakarienės patiekalas. Numanau, kad prie  tokio stalo  ateiti nebus  lengviau, kaip  kalnus  praeiti. Bet neužmiršk  neužbaigto darbo. Seniai tave girdėjau deklamuojantį.
 
Prisiliečiu  prie  veido, prie kaktos
Po kojom kelias griuvinėja.
Įgriuvę raukšlės pirštais bėga.
Betgi stop!
Žvelgiu į veidą mylimos
O ten ir vėl jaunystė šviečia.

O akys!
Kaip gražu man vėl matyti tai,
Kas buvo taip seniai…
O sako, tamsoje
Šviesos nebūna.