Kas, debesie, esi?
Kad už tavęs žvaigždynai aukštesni,
netenka abejoti man,
bet kaip išmokai savyje,
netgi be titnago,
be jonvabalio net
žaibus uždegti tamsoje?

Kuomet kalnai nekvaršina galvos,
atrodytų, tokie menki niekai —
kaip? kas? kodėl?
jau man nerūpi.
Ir nors šaukiau, šaukiu,
dar šauksiu gal:
— Sustok, akimirka žavi!
bet šitaip niekuomet
ir niekam dar nebuvę,
kad stabtelėtų ji.

O ir nebus!!!

nes amžinybė judesį
kaip pamatą
įkvėpus savo būčiai,
Todėl ir — ša, Prany...

Ir tegu — ak! Kaip nuostabu,
kad dar ir pasakom tikiu
ir taip toliau (ir taip t. t.),
Bet ar galėčiau tarti —
tegu ir pasilieka taip,
kol žaibo it vaikystėje lazdos
dar neapžergęs

Kalnus palikus, nemanau,
kad reikia ir save palikti.

Nelengva  sumanyti,
kaip išgali net debesis
Žaibus įkurti  savyje
Kuomet čia pat, širdy,
Los  Andžele kūrenasi,
kūrenasi Ukraina

Nutilkit, pasakos,
ar bent per jas
ateikite ugniagesiai...

Jeigas:
Išskiriant darbymetį
nenumanau kitokių išeičių,
kurios galėtų Viešpačiui pritikti.
Mažai tikiu, kad savo valdose,
savo galybėje jis visuomet teisus..
kuomet (jeigu) pasaulį niokoja karai,
kuomet (jeigu)  iš knygų kraunami laužai,
kuomet (jeigu) bažnyčios dega...
Kuomet (jeigu) Vidinis bėga iš žmogaus
ir slepiasi lyg  jo nebūtų...
Prany,  darbymetyje aš esu
Ir savo gyvastį iš Dievo žodžio samstau
ir jį, darbymetį, beje,
aukodamas kaip talką jam,
kad ne tik Dievo žodis,
tačiau ir akys, ausys, uoslė būtų po visur
ir nebeklausk, Prany,
ar ir karietoje — taip pat?