Nejaugi mes visi Nif Nifai?
Viską griauna vėjas...
Nei bėgt, nei skrist iš vietos, kur tu pasisėjęs.
Daigų šaknelės dar be nuospaudų — it nuogos,
O seniai trupantys — anokia jų nauda, kokia trapi paguoda.
Ė ne, ne vilkui ėsti duoną,
Lai badu jis dvės.
Joks vėjas neįveiks ilgai lipdytą savastį genties.
Lai plėšrią prigimtį akuotai tankūs išbadys,
Lai jo gerklėj užstringa kraujo krešulys.
Tiek, kiek lavonų, joks drakonas nesuės.
Verksmai, keiksmai — ne pasakos,
Nes jie be išminties.
Atšilo klimatas?
Sprogimai ir gaisrų ugnis...
Ką vilkas alkanas griūvėsiuose darys?
Per daug jis kvailas, gyvas tik alkiu.
Kažin, ko trūko jam pily po dangumi taikiu?..
Manau, sraigtelio vieno galvoje.
O gal dviejų?
Miegok, daigeli mažas.
Aš tavim tikiu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): žemaitukė
Sukurta: 2025-01-30 15:53:07
Ir aš norėčiau žemėje taikos,
Moderatorius (-ė): piemenaitė
Sukurta: 2025-01-30 09:30:52
Kiekvienas paukštis žino, kur sukti lizdą.
Susiradęs lizdą jis parodo, kad supranta savo paskirtį.
Nejaugi žmogus, protingiausias iš visų kūrinių, nesuvokia to,
ką žino paukštis – savo gyvenimo paskirties. (Kinų išmintis)
Ar mes suvokiame dvasinę vienybę? Ar suprantame, kad visus žmones jungia dieviškasis pradas? Ne, mes dar nepajėgiame suprasti. Nors būtent šis supratimas suteiktų mums tikrąją laisvę ir gerovę. Nebūsime laisvi nei laimingi, kol nesuvoksime dvasinės žmonių vienybės. Jei žmonės pripažintų šią pagrindinę krikščionybės tiesą, žmonių gyvenimas pasikeistų, pasikeistų santykiai. Skriaudos, įžeidimai, prievartos aktai, kurie dabar atrodo įprasti gyvenime, būtų nepriimtini ir keltų pasibjaurėjimą. Taip mums dar reikia daug ką pažinti, bet ne rojų ir pragarą, o žmogiškosios sielos gelmes – tos sielos, kuri mumyse gyvena. (Viljamas Eleris Čeningas).