Nejaugi mes visi Nif Nifai?
Viską griauna vėjas...
Nei bėgt, nei skrist iš vietos, kur tu pasisėjęs.
Daigų šaknelės dar be nuospaudų — it nuogos,
O seniai trupantys — anokia jų nauda, kokia trapi paguoda.
Ė ne, ne vilkui ėsti duoną,
Lai badu jis dvės.
Joks vėjas neįveiks ilgai lipdytą savastį genties.
Lai plėšrią prigimtį akuotai tankūs išbadys,
Lai jo gerklėj užstringa kraujo krešulys.
Tiek, kiek lavonų, joks drakonas nesuės.
Verksmai, keiksmai — ne pasakos,
Nes jie be išminties.
Atšilo klimatas?
Sprogimai ir gaisrų ugnis...
Ką vilkas alkanas griūvėsiuose darys?
Per daug jis kvailas, gyvas tik alkiu.
Kažin, ko trūko jam pily po dangumi taikiu?..
Manau, sraigtelio vieno galvoje.
O gal dviejų?
Miegok, daigeli mažas.
Aš tavim tikiu.