DAR VIENAS RYTAS BE SAULĖS

Padaras juos pasitiko toli gražu ne pasisveikinti. Zorgas,  nubloškęs į šalį  vidury patalpos stovėjusias amunicijos dėžes, liuoktelėjo Robo pusėn. Tamsus pavidalas letenomis čiupo  regionieriaus laikomą granatą. Sprogmuo nusirito grindimis į pasienį, kur  už vienos dėžės slėpėsi  nežinantis ką daryti Robo Veinerio bendražygis Julijus Tesvinas. Jaunuolio veidas persikreipė, tarytum  jo link artintusi neišvengiama mirtis, nors pabaisos dėmesys buvo nukreiptas dar tik jo bendrakelionio link.
Susidurti su neprognozuojamu zorgu nebuvo tas pats, kas ir su priešiškos šalies kareiviu. Šios rūšies pabaisos  net ir pavienės galėjo pražudyti visą kuopą geriausiai pasirengusių kariūnų. Julijus sustingęs laukė kol susprogs granata, tačiau, regis, jos žiedą bespėjo ištraukti netikėto priešo užkluptas karys. Tuo tarpu Tesvino bendražygis stvėrė laivąja ranka ant žemės gulėjusį seno modelio šautuvą, kurio vamzdžiu nedelsdamas tvojo per pabaisos leteną, laikančią regionierių už kairės rankos riešo. Atrodė, kad ginklo vamzdis tiesiog kiaurai perskrodė orą, tarytum  padaro net nebūtų buvę. Julijus,  atsargiai prišliaužęs prie sienos žūt būt norėjo pagriebti ginklą, kuris buvo paskutinė viltis išsigelbėti.
Psichodemas nebuvo ramus, kaip iš pradžių  galėjo pasirodyti. Nors jis elgėsi nesuprantamai, dėl to nei Robui, nei Julijui nepasidarė lengviau. Neprognozuojamas pabaisos elgesys ir ir tas faktas, kad padaras ne visada  gali būti apčiuopiamas, dar labiau suglumino Veinerį. Robo veiksmų nematęs Tesvinas pagaliau pagriebė granatą ir sušuko bendražygiui, manydamas, kad jis yra laisvas ir gali nuo padaro  pasprukti:
- Varom, po velnių, iš čia! Pro duris!
Bendražygis, pajutęs, kad jo rankos nebegniaužia nežinia ką mąstantis zorgas,  atsigęžė į duris. Jo veidas persikreipė šviesioje  pravirų durų keturkampėje išvydus dar kelis priešiškų padarų pavidalus. Vienas iš jų lengvai pagriebė Julijų Tesviną. Regionierius nesuspėjo paruošti granatos smūgiui. Pastaroji vėl nuriedėjo grindimis, bet šį kartą į koridorių. Tačiau  Verneris dar buvo laisvas. Tą akimirką  regionierius  nėrė į  tolimiausią ginklų saugyklos pakampę prietemoje žvalgydamasis ar nėra kokio daikto, kuriuo pasinaudotų kaip ginklu.
Julijus  turėjo nedidelį šiluminį pistoletą, prisegtą prie uniforminių kelnių diržo. Ginklo negalėjo pasiekti, nes abi rankas laikė nežinia ko norintys priešai, kurių vienas vožė kumščių į pasmakrę. Regionieriaus sąmonę užpylė tamsa.
Kai pramerkė akis, Julijus Tesvinas gerokai nustebo, kad yra dar gyvas. Labiausiai buvo priblokštas, kad  ir jo bendražygis  yra šalia ir, regis, dar nemiręs.
-Robi, tu dar gyvas?

Veineris atplėšė akis ir niekaip negalėjo suprasti kodėl liko gyvas ir kaip atsidūrė kitoje patalpoje.
-Kaulai dar vietoje, - atsakė  šis, o po trumputės pauzės pridūrė, - tik niekaip nesuprantu...
Kambarys, kuriame jiedu atsidūrė buvo pailgas ir lygiai toks pat belangis kaip ir ta  ginklų saugykla, kurioje ketino saugiai išsimiegoti. Tik čia nebuvo jokio baldo. Regionieriai tysojo tiesiog ant vėsių grindų. Priešais metalines duris su grotuotu langeliu. Pro langelį  sklido blausi šviesa. Ir dar: iš anapus aidėjo žingsniai, kurie neatrodė gerą žadantys.
-Kur mes esame?  - Julijaus klausimas buvo retorinis. Atsakymo nesitikėjo nei jis, nei jo bendrakelionis, kuris ne ka geriau orientavosi nepažystamoje vietoje. Veineris  tik sušnabždėjo:
-Viena galiu tepasakyti – regis esame  tuose pačiuose požemiuose.
Su lig šia fraze atsilapojo gergždžiančios durys. Tarpduryje pasidodė tamsus ir pažystamas pavidalas.
Psichodemas neketino kaip nors pakenkti žmonėms. Jis atnešė įkalintiesiems maisto, kurį koja paspyrė link žmonių. Pabaisa nieko neištarė, nors Julijus Tesvinas ir tikėjosi kažką ižgirsti. Bet padaras buvo tylus. Palikęs maisto davinį zorgas tyliai pasišalino. Durys buvo aklinai užvertos. Net blausi gelsva šviesa langelyje gerokai pritemo, tad vos vos buvo matoma. Už sienų sklidę neaidūs žingsniai pritilo. Liko vėl laukti...
Regionieriai neskubėjo prie paliktų vaišių, nors  žarnos, rodės, viena kitą rijo. Robas  ir Julijus  tikrai senokai ką nors valgė ir pagunda griebtis maisto buvo didelė.
Tesvinas neskubėjo paliesti patiekalo, nes iki šiol skaudėjo smakras į kurį anuomet tvojo  priešas. Veineris nevalgė dėl kitos priežasties. Jis paprasčiausiai nepasitikėjo zorgais kaip ir kiekvienas Kraterio regionierius, nes puikiai žinojo, kas yra psichodemai. Kraterio psichodemas žmogui – priešas.
Bet jie du,  regis, vis dar buvo Mieste, kuriame paprastas žmogus, išskyrus pamišusius nuotykių ieškotojus ir specdalinius, nesilankė nuo tų laikų, kuomet gyvenvietę nepražudė karas ir  tragedija apie kurią nedaugelis žinojo. Abu regionieriai taipogi nežinojo  daugelių dalykų. Jų mintyse tesisuko tik spėlionės.

Praslinko  valanda, o gal ir daugiau. Už sienų dar niekas nesikeitė. Zorgai nepasirodė, o du žmonės, taip ir nepalietę davinio, vėl svarstė ką daryti. Robas ir Julijas neketino  ramiai laukti savojo galo. Neturėdami net menkiausio ginklo (Tesvino pistoletas ir Veinerio tureti durklai buvo dingę), ėmė svarstyti ką daryti toliau.
Nei vienas, nei kitas aiškaus plano neturėjo. Apmaudžios klaidos, kurių neišvengė ginklų saugykloje, be abejo buvo  skaudi pamoka.
-Ech, jei nebūčiau praradęs savo šautuvo, - apgailestavo Veineris,  - dabar čia nesėdėtume. Tuomet nereikėjo mums galvoti apie miegą. Reikėjo...
-Reikėjo, reikėjo... – ironiškai pamėgdžiojo Julijas, piktindamasis ne draugo žodžiais, o iš esmės visomis klaidomis, kurias padarė pats ir Robis. – Dabar reikia galvoti, ką daryti  tuomet, kai  zorgas pravers šias sumautas duris. Be jo pagalbos mes niekaip iš čia neišsikrapštysime. Robi, turi konkrečių sumanymų?
Veineris kurį laiką tylėjo, bet po to ištarė:
-Manyčiau, reikia mums jį pulti. Abiems, tik ne vienam. Tačiau, neturėdami net menkiausiuo  žarsteklio,  negalime taip lengvabūdiškai prašauti. Todėl reikia ne aklai spardytis ir kumščiuotis, o bėgti vos tik durys bus atviros ir šunsnukis įslinks čia į vidų.
Sumanymas atrodė paprastas, suprantamas, bet beveik neįgyvendinamas. Julijas norėjo pabėgt nuo zorgų, tačiau šiuo bendražygio sumanymu vargiai patikėjo. Bet, nesant geresnei alternatyvai, Tesvinas pritarė draugo sumanymui ir nusprendė laukti tinkamo momento.
Tos minutės neteko ilgai laukti. Priešo žingsniai pasigirdo beveik tuoj  po to, kai abu jaunuoliai nusprendė ką veikti. Netrukus sudundėjo atitraukiamas sunkių durų skląstis ir blausi šviesa užpildo dalį kameros. Robas stovėjo užlindęs už durų. Julijas, apsimesdamas, kad miega, tysojo  į kairę nuo įėjimo. Kai jo žvilgsnis  susitiko su į kamerą įžengusio priešu, regionierius liko priblokštas.

Viduje buvo dar vienas žmogus, ne zorgas...