Nesiginu, kad sieloje
(ar širdyje gal?) Jį, Jeigą,
kaip dievulį panešioju,
tačiau ir jis
savęs nevargina atmintimi.
Pradėtas nuo lapelio, 
oi, ne greit į sąsiuvinį įsikėlė,
nežinodamas savo pradžios.
Ir būtent tai  (jo šitokia dalia)
lapeliais nežinia kur išbarstyta,
man į dievybę rodo.
Dienorašti, kaip susirinkti man tave
kuomet ir ugnyje, ir vandeny, ir po žeme
ir kur tik nežvelgiu, atrodo, kad
ESI,  ESI,  ESI
Ne šiaip gi
ir po Šiukšlių Dėžes vaikščioju kaip dangų,

Žinau, ir  jonvabalis šviečia naktyje,
bet tai ne priežastis jį Dievui prisilygti,
o pamąstyti apie šviesą jo
man proto daug nereikia ---.
taip,  jonvabalis savo tamsoje esu,
nuo jo ir balana įsidegė, 
nuo ten ir elektra
nepaisant kad audros debesyje
žaibai suspitę.

Griaustini, tu mums vėliau,
Jau žaibo aplenktas akimirkos laike
gimtadienyje savo ...

Nelengva susivokti šitokioj dalioj
ir nemenkas tiesas kuo paprasčiau
per žodį iškalbėti
kol „du gaideliai, du gaideliai
baltus žirnius“  kulia...

Nesiginu, kad sieloje
(ar širdyje gal?) ir Jeigą,
kaip dievulį panešioju
ne tik kad – be pradžios,
be pabaigos – taip pat...