Nykioj bevaisėj dykumoj
Kur kaitroje vien smiltys žiba,
Ančiaras stovi vienumoj,
Kaip rūstusai karys sargyboj.
 
Troškioji stepių prigimtis
Pagimdė jį rūstybės dieną,
Nuodų prisunkdama šaknis,
Lapus ir želmenį kiekvieną.
 
Nuodai , pro žievę sunkdamies,
Vdurdienį nuo karščio tirpsta,
O vakarais, kai tk atvės,
Į tirštą smalą vėl pavirsta.
 
Prie jo nei paukštis neprilėks,
Nei tigras neis artyn siaubingas,
Tik kartais viesulas pribėgs
Ir vėl nuskris, bet jau nuodingas.
 
Ir jei klajūnas debesis
Suvilgys snaudžiantį jo lapą,
Tai nuo šakų į smėlį kris
Lietus, kuris nuodais jau tapo.
 
Bet žmogų pasiuntė žmogus,
Įsakęs vykt prie medžio juodo,-
Ir šis išbėgo paklusnus,
O rytą grįžo, nešdams nuodą.
 
Jis atnešė dervos nuodų
Ir vystančią lapuotą šaką,-
O šaltas prakaitas srautu
Nuo bąlančios kaktos jam teka.
 
Atėjo ir nusilpo tuoj,
Ir gulė ant karnų palėpėj,-
Jis stingo, mirdamas kančioj,,
Atlikęs, ką valdovas liepė.
 
Strėles suvilgė paklusnias
Valdovas gi sakais nuodingais
Kaimynų siaubdamas žemes,
Jis skleidė mirtį pražūtingą.
                    A, Puškinas
                    Vertė K, Binkis


Būna ir taip.