Toks laikas, kai sudužo žodžiai neteisingi —
It stikliniai burbulai,
Kada didieji krinta į purvynus.
Dar, Dievo Motina, nuo karo tu nepražilai?
Bejėgį kūdikį kaip nuo kančių kas gynė?
Giedosim, švęsim? O naktis juoda
Viršum griūvėsių ir virš kapinynų.
Ne lengva Žvaigždę dūmuose atrast,
Kai upės kraujo ir nė lašo vyno.
Skeveldros, šukės, riksmas ir keiksmai...
Kas beprisimena Kalėdų baltą spaną?
Išrengė gentį beprotis nuogai.
Jis rankoj drebančioj pasaulio mirtį krato —
Lyg sėja, daugina beprasmiškas kančias,
O kliedesiuos bemato savo ryškų nimbą.
Lyg gležnas kūdikis ne dieviška pradžia.
... Taika, tyla, Kalėdos, smulkiai sninga...