Ačiū tiems, kas šitaip regėti išmokę
 
„Verčiu kalendorių susižinoti, kaip ši diena jame atrodanti...“ – anąkart parašęs, o dabar, būdamas gerokai atitolęs nuo jos, atrodytų, kad it prisakytas, džiaugiuosi, jog kažkas dar sukrutina, sujudina tokį mane. Tai nė jokia pareiga. Ne įsiskolinimo grąžinimas. Nejaučiu ir jokio kito būtinumo, bet šit mintys, pajautos, atrodytų, tos būtos dienos it neapleidusios. Tačiau tuomet kaip iš tikrųjų yra – esu ten su jomis ar ne? Dabar jau su man įtaigiu Poe posmo pakalbėjimu už mane:
 
Ak, Merkine,
gerai, kad esi,
nors ne kaip bežinau,
bet kai rodo tave
esančią mano širdy
dyvas (nuostaba) didelis glosto,
kad atrodo kalnai išsikloję po kojomis
kilimu vaikščiot patapę.
Ačiū tiems, kas šitaip Merkinę regėti išmokę,
o ir sau, kad į Nieką kaip Dievą tikėti gebu –
jei yra taip – tegu,
jeigu – ne,
štai dienoraštis;
jį kaip Die (dievulį) kuriu,
pats įkritęs į popieriaus tuščią lapelį.
 – Kaip, kaip? Pakalbėjo? Už tave? O kur nudaigojęs savo Die (dievulį)? – pašaipiai išgirstu klausiančios Poe ir suprantu, kad gruodžio 13-sios  reikalą priiminėja istoriją. Kaip ilgai šis reikalas užsitęs ir kuo tai baigsis – nežinau. Ir tuomet taip  – nežinojau. Atrodytų, kad tuomet vidurdienis, iki kurio jau kelintą kartą ėmiau į rankas kalendorių ir jo lapelyje ieškojau savo Die apraiškų. Šįsyk irgi nesuradęs jų, panosėje burbtelėjau, kad  taip neturėtų būti ir jau Poe:
– Stebėk, Poe, ir būk liudininke, – paprašiau jos, vos išlaikydamas tarp pirštų tušinuką, o toliau tyla, tyla, nė menkiausio šiugždesio per visą tokią tylą su rankos virpėjimu. Prisilietus gi jai prie kalendoriaus, drebulys nurimo. Atrodytų, rankoje susirpo kario jėga, laikantį Vytauto laikų raitelio kardą. Stebiuosi dabar – negi taip galima išjausti.
  – Nemanyk, kad tu vienas, Prany. Kaip stebuklo laukiau žinios, ką man reikėsią liudyti. Ir šit netgi atslūgus anai nuotaikai, liudiju, kad gruodžio 13 -osios kalendoriuje šalia ŠV. LIUCIJOS atsirado JAGAS. Beje, neabejoju, kad ne kitaip šį įvykį paliudys ir jos varduvininkai Kastautas (Kastytis), Eiviltė, Otilija, Liucija. Bet nebūtinai tik jie.
 – Nebūtinai. Netgi manu, kad jie jau liudija.
 – Galbūt, galbūt, bet įdomu sužinoti, iš kur jis, kas jis, taigi  JAGAS.
 – Klausei gi, kur nudanginau savo Die (dievulį).
 – Ak štai kur, šalia Šv. Liucijos? Neįtikėtina, betgi liudininke esu. Vienu metu atrodę, kad stebuklai išnyksta, bet... bet štai  ką rašo spauda – - -
  „ Daugelyje Lietuvos miestų buvo itin neramu. Kai kur virto eglės, o ugniagesiai gavo bene du šimtus pagalbos prašymų. Popiet vilniečius nustebino žaibai ir perkūnija. Būtent pastarasis reiškinys nustebino gyventojus, o vienam vilniečiui pavyko užfiksuoti šią unikalią akimirką.“
  – Bet tai buvo gruodžio 16-oji , – pasakiau.
  – Mes dar daug ko apie stebuklus nežinom, – smalsiau dirstelėjusi į akis, tarstelėjo Poe.