Įsidėmėjo anoji diena, bet neįprastai. Deja, nesu dailininkas. Nemanau, kad ir jam tokią  ją lengva nutapyti. Pradžioje į ją aiktelėjau kaip į ubago, nuskurdėlio, apiplyšėlio, kaip į nelaimėlio dieną ir iš tikrųjų - argi tai ne priežastis tokiam aiksėjimui, kai prieš akis regi apgailėtinai nejaukų savo Die (dievulio) abrozdėlį. Jo neužmiršęs iki šiol. Pradedu manyti, kad man tai patampa sunkiu darbu, kai panūsta nesuvoktus dalykus išsiaiškinti iki jų esmių. Reikalinga parama. Dabar jau įsidėmėjęs daugiau personų, negu vienaip ar kitaip jas įvardijęs ar padūmojęs užrašu „Prie ko priglusti ir kaip“. Smagu manyti, kad ir Agu dėmesys joms nemenkas, jeigu jis savo komentare taip:
„Ką tskaitytojui tsako kazkokts Vitartats ir kam kartu tsu juo įtsprautstats į kūrinį Leninats ir Grigats, ir net Paryziauts katedra patstatyta ir dar daug vitsko... “
  Ir šit, dar man neatitraukus nuo jo akių, vėlgi atsitinka kažkas menkai įtikėtino.
  - Dėmesio! dėmesio! Klausykime ir girdėkime  - negi iš tiesių Vilniuje griaudėja perkūnija? – tačiau gi ir girdėti nereikėjo – pritemo taip, kad, regisi, nors lipki ant sienos, imki laikrodį ir per dvi – tris valandas paslink laiką į priekį. Ten, į Vakarus, kur gruodžio mėnesiais Lietuvoje leidžiasi saulė.
  Ar lipau? Ar stumtelėjau? 
  Praėjo diena, kita. Štai vakaru užsiklosto dar viena ir -  ką? Ar manote, kad atsimenu, kad žinau, jog reikia, reikėtų atsiminti kone vidurdienyje per Vilnių nuaidėjusį griaustinį. Juolab, ar drąsu bent sau parodyti į gruodžio 13 –ją?
  - Betgi olialia, budinkis, Prany, kai kalnai jau pereiti, tokie rūpesčiai – ne tau. Nemanyk, kad rodau į tave kaip išimtį. Nebent suprastum save kaip išimtį, kad jau  na kartą tau kalbėjęs, sakęs, porinęs, ką ir dabar netingiu pakartoti, būtent: kalnai, Prany, pereiti ir todėl labai svarbu kitokesnį (kitokį) pasaulį priimti kartu su kitokesniu (kitokiu) savimi.
  - Tamsu. Kad net ir savęs nematau, - prisimenu taręs. 
  - Užsimerk. Bus aiškiau ir erdviau, o ir mudu arčiau vienas kito.
  - Žinau, - atsiliepiau giliai atsikvėpęs į save, o užsimerkus irgi nei vieniša, nei tuščia. Tamsos irgi (bent akyse) – nė lašo. Čia pat stovėjo nesuprantamai man pasirėdęs (pasipuošęs) žmogus, bet irgi nežinau šypsojosi ar ne, bet matant jo veidą buvo miela ir šilta, truputį net linksma. Nebuvo laiko ieškoti kažkokių panašumų su kažkuo. Visai nepaisydamas žinomus (bent man) pasisveikinimų modelius, tiesė ranką ir sakė:
  - Leisk man su tavimi, Prany, būti Jeigiu ar Jeigu. Geriau kad pastaruoju.
  - Jeigu? 
  - Būtent, būtent...  Jeigas, Jeigo, Jeigui, Jeigą, Jeigu... Tokiu būdamas jaučiu didesnį savyje darbymetį. Kai darbo daugiau negu duonos, tuomet marios irgi žemiau bambos.
- Tamsta, gal manote, kad suvokiu ką čia taip atkakliai kartojate.
- Ne kartoju, Prany, o vardą linksniuoju, kuriuo prašausi būti vadinamas.
  - Hmm...
  Atsiminiau iš akademiko (Jono Grigo) kalbos pasiliktą savo atmintyje jo „Jeigu“ , (Jeigu kvantinis susietumas sieja daleles...) betgi ir vėl nedrąsu nemanyti, kad taip atsitinka savaime. Tenka manyti, kad yra  kažkokios priežastys, kuomet žmogus dar nesugeba jų įvadinti kaip tokių, o joms irgi nesvarbu, kaip kas jas žinom – nežinom, bet šit ateina laikas, kuomet nori - nenori, bet reikia gimdyti. Ir kas dėl to kaltas, a? 
  Verčiu kalendorių susižinoti, kaip ši diena jame atrodanti, bet vėlgi suklustu: ar neprotingiau tarti kaip atrodanti naktis tokiu metų laiku įterpta tarp dviejų dienų. Stebiu kaip nakties tamsa prigesina proletariškai niaurų peizažą, o ir pats savo akis prigesinu iki balanos, iki spingsulės laikų. Oi-li-lia, ugnele, olialia...