Šiąnakt snigo. Sodriai.
Miške baltuma natyvi.
Ir pėdos.
Lengvos, mažytės – svirbelio, arba
meletos.
Kiškio nubėgta, šuns
užsivyta.
Žmogaus.
Stirna lengvai tipeno.
O gal ne lengvai, gal net
pavargus.
Nykštukai ir raganos
pripėdavo.
Takelis pramintas.
***
Tu buvai laukas. Ar miškas.
Baltas ir tuščias.
Tyliai zylė kojele pažymėjo – pirmoji pėdutė.
Lengva.
Šuva.
Žmonės. Žmonės, žmonės –
Volas.
Vieškelis ištryptas.
Toks sunkus, nepakeliamas.
Ne laukas jau tu, ne miškas –
sporto arena.
Bet kiek patirties ir pilnumo dabar jau prikaupęs, lyg
pėdsekys kiekvienam įspaudui duodi
vardą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2024-12-08 11:51:06
Talpus tekstas. Panašus į abstraktų paveikslą su ryškiais realybės pėsakais. Po pripėduotu sniegu – gyvi jausmai.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2024-12-04 11:07:01
Meditatyvus eilėraštis tiek gamtos, tiek žmogaus buvimo įspūdžių sąveikoje – tiek per pėdų, tiek per atminties pėdsakus. Kiekvienas pėdsakas – tiek gyvūno, tiek žmogaus – turi savo reikšmę, ir tai sukuria įspūdį, kad žemėje esame tik laikini, paliekantys savo žymes, kurios laikui bėgant išnyks.
Tu buvai laukas. Ar miškas… Gamta yra nuolatinėje kaitoje, o žmogus yra viena iš tų jėgų, kuri šią kaitą lemia; kur buvo laukas ir miškas dabar sporto arena, vieškelis ištryptas. Ryškus tylos ir triukšmo kontrastas; ramūs sniego ir gamtos vaizdai pereina į sunkius ir triukšmingus vaizdus, tokius kaip sporto arena, kur žmogaus veikla užgožia gamtos ramybę. Ir vis tik —
Bet kiek patirties ir pilnumo dabar jau prikaupęs, lyg
pėdsekys kiekvienam įspaudui duodi
vardą.
Viskas lieka prasminga. Patiko.