Nusišypsoki tad, likime, mums,
Leiski  apžvelgti mizanscenas,
Kiek nesėkmių patyrėm mes,
Kiek kartų kūnas nugalėjo sielą.
 
Kas gelbėjo nuo pražūties,
Kas vedė virš bedugnės lynu,
Kas nešė, lyg sparnais lemties,
Į didžią šlovę per tramplinus.
 
 Iš kur tie paranojiški veidai,
 Drumsčią žemės taikią rimtį,
 Menkina mūsų drąsą ir galią,
 Išlydi ne į gyvenimą, o į mirtį.
 
Tirpsta sekundės pabaigos fone,
 Kažkas turės atgal atsukti laiką,
 Nustosime  skaičiuoti minutes,
 Linkėdami Taikos pasaulio vaikui.