.......
Nusišypsoki tad, likime, mums,
Leiski apžvelgti mizanscenas,
Kiek nesėkmių patyrėm mes,
Kiek kartų kūnas nugalėjo sielą.
Kas gelbėjo nuo pražūties,
Kas vedė virš bedugnės lynu,
Kas nešė, lyg sparnais lemties,
Į didžią šlovę per tramplinus.
Iš kur tie paranojiški veidai,
Drumsčią žemės taikią rimtį,
Menkina mūsų drąsą ir galią,
Išlydi ne į gyvenimą, o į mirtį.
Tirpsta sekundės pabaigos fone,
Kažkas turės atgal atsukti laiką,
Nustosime skaičiuoti minutes,
Linkėdami Taikos pasaulio vaikui.