– Kokį parinkau, už tokio ir tekėsi, ubagų mano giminėje nereikia!

Visą naktį mergina, mylėjo tik savo Pranelį, bėgo pabarėliais prie jo prisiglausti, o ir pastarasis į ją žvelgė meilės pilnomis akimis, abu vylėsi, dardant vežimaityje į bažnytėlę, skambės, skambės... jiems vestuvių varpai, praraudojo, prašlapino mergautinę pagalvę. Taip jai gėlė širdį. Žinojo, prieš tėvo valią nepapūsi. Jei jau įsikabino kokios užmačios, mirk – gyvenk, bet savo padarys. Tik ji nesuprato, kodėl tyli motina, kodėl jos nė žodeliu neužtaria. Ašaroms byrant, pro akis prabėgo jos nerūpestingai šviesios dienos, trumpi vakariniai pasimatymai. Virpėjo, salpėjo jos širdis, atrodė, Pranelis kužda meilius žodžius, liečia lūpomis jos lūpas.

– Taip reikia, – lyg kirviu nukirto jos gimdytoja, kai Klementina jos paprašė, kad perkalbėtų tėvą, kada meldė jos neišduoti už nemylimo, penkiolika metų vyresnio. Kai prisipažino mylinti kitą.

Kai ėmė artėti toji „sūdna“ diena, mergiotė vis dar tikėjosi, kad Pranelis ims ir pagrobęs ją, slapta išveš ten, kur ji, bus šalia jo laiminga. Į neviltį krito, kada suprato, jog be skatiko dar niekur niekas nepritiko. O namiškiams ruošiantis vestuvėms, galutinai susitaikė su tokiu savo likimu.

Vestuvių rytą, Klementina lyg nusikaltėlė, įsėdo į važį šalia Jurgio ir galvą nuleidusi, paskendusi ašarose, išvyko sumainyti žiedų. Išrinktasis, niekas jo adresu negalėjo pasakyti blogo žodžio, buvo nedoras ir netingus žmogus. Jurgis ne vieną apšoko darbštumu. Gal per tuos darbus ir pačios neturėjo laiko paieškoti. Tą reikalą pavedė piršliui Butnoriui. Tas ir sukirto delnais su Klementinos tėvu. 

– O ko dabar ne žentas? – merkė akį piršėjui po trečios taurelės, – Vyras stotingai nuaugęs, galvą ant pečių turi, veislė, misliju, irgi yra, o ir mūsų Klementina irgi ne iš kelmo spirta, merga prisirpusi, sujungsim porą pagal Dievo norą! – pylė piršliui – melagiui ketvirtą.  

Viskas buvo su tuo Jurgiu gerai, tik jausmingumo jam tėvai nebuvo užprogramavę. Tad, taip ir sėdėjo šalia savo raudančios jaunosios, nes jam atrodė, kad taip ir turi būti, visos mergos taip, verkia, verkia... o po šliūbo, žiūrėk, jau ir šypsosi, kvatoja. Ašarų nė „spago“ nelikę. Na, o kai vaikai pabyra, taip ir užmiršta visas tas kvailas romantikas, doriausiomis pačiomis tampa.

– Nuooo!.. – ragino žirgą, o tas ėjo per miestelį žaibu. Važnyčiotojas sėdėjo išdidus, gi staininiu vežė prie altoriaus savo išsirinktąją. 

Taip, du, per prievartą, sujungti gyvenimai, kaip tos dvi paskiros upės, po priesaikos prieš Dievą ir pasiliko po vienu stogu. Medaus nekopinėjo, nes poros naktys nebuvo saldžios. Tik iš reikalo, tiktai sutuoktinių pareigos atlikimas. Klementina bodėjosi Jurgiu, jo šeriuotais skruostais. Nujautė, tėra laikoma daiktu, kuriam nepriklauso, nei švelnumas, nei meilios glamonės. O Jurgis irgi nematė reikalo savo moterį pamaloninti, užvirsdavo lyg primirkęs rąstas ir kurį laiką, Klementina tuo baisėdavosi, šnopuodavo, riaumodavo... Tuo metu, jai atrodė, kad Jurgis panašus į įsiutusį bulių. O kai, po to nemalonaus niurkymo, atsukdavo nugarą ir imdavo triūbyti, Klementinai jį jau norėjosi užmušti, toks jis jai buvo atgrasiai šleikštus. O jau tą savo „pirmąją naktį“, svajojo ją apturėti tik su savo Praneliu, ji atsimins kaip baisiausią košmarą. „Ne, taip neturi būti, tik ne taip“, – suprato, bet, lyg į spąstus papuolusi pelė, vėl kentė tuos Jurgio grabaliojimus, gniaužiojimus. 

Dienos bėgo, bet tuose jų santykiuose niekas taip ir nepasikeitė. Kai tas pats grubus ritualas kartojosi kas naktį, ji ėmė vengti anksti gultis. Savęs pateisinimui, atrasdavo nebaigtų darbų, stengėsi išvengti vyro prievartinės egzekucijos, tos šeriuotos krūtinės, smirdančių taboka ūsų, kurie, kai jis imdavo bučiuoti, lįsdavo jai į burną. Ji Jurgio nemylėjo. Kai pajuto, kad kažkas su ja yra ne taip, ėmė vimdyti, moteriška nuojauta pasakė, „laukiuosi“, bet vyrui nė neprasitarė. Vaikščiojo išbalusi, dažnai linko virš dubens ir gokčiojo. Tad iš kur anam ir buvo žinoti, kas dedasi su jo moterimi? Jurgis pastebėjęs, kad ji pasikeitė, išsigando, „kiba apsirgo? O, kai su Klementina ėmė kartotis ir kartotis tie visokie blogumai, užsuko pas motiną, ji gyveno kitame kaimo gale, ir pasiskundė, kad jo pati stipriai pasiligojo, tik jam neprasitaria. Senoji nebūt senoji, liepė pasakoti, kas dedasi su jos marčia, o kai tas jai viską išklojo, prapliupo juoktis.

– Sūnau, reikia džiaugtis ir kraitį ruošti, – ir nušvitusi, lyg kokia sidabrinė moneta, dėkojo, – Dievulėli, tai ačiū – tau už į giminę pareinantį! Tėvas būsi! – apkabinusi, sveikino sūnų, – Vaikaitį ar vaikaitę mums padovanosi, – spirgėjo.

Jurgis, judėdamas namo sodžiaus gatvele, atrodė taip, tarsi būtų užkariavęs visą pasaulį. Blizgėjo lyg nauja moneta, taip nudžiugino jį ta naujiena. Tad, vos įžengęs į trobą, pripuolė ir stipriai apkabino Klementiną. Ar iš džiaugsmo, ar iš kvailybės, malė.

– Oi, gražiai pilna mano pačiutė, oi gyvybės pilna, – bučiavo, nors toji muistėsi, skruostus, rankas, –  Nebijok, aš būsiu šalia. Tik, žinok, po pirmo sukrykštimo, tuojau byrės, na, kaip tie žirniai iš ankšties, tuojau ir kiti. Atmink, kol jėgos leis, mylėsiu tave, nieko netrūks, – ir drėgnai gašliomis akimis, rodėsi, matavo, kiek gi toji jo Klementina galės duoti derliaus. Jam tas veiksmas, apie kurį nieko gero negalėjo pasakyti moteriškoji pusė, buvo tikra euforija. Bet, jei jis tuo metu būtų galėjęs išgirsti savo pačios mintis, tai būtų bėgęs iš trobos lyg karšta derva nuplikytas. Ką galėjo kaimo bernas, amžinai lenkiąs nugarą, suprasti apie meilę, kai jo supratimu, bent taip jis girdėdavo iš kitų bernų, „jei gimei vyru, imi ir bobos neklausi“, toks elgesys buvo norma. Buvo pamaldus, lankė bažnyčią, puikiai žinojo tiesą, „ kad Dievas Tėvas kreipėsi į Savo Viengimį Sūnų, kad pagal Jų paveikslą ir panašumą padarytų žmogų, Jis Savo vaikus palaimino sakydamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“ Tad, nesiklausydamas, ko Klementina nori, ką ji pasakys, vertė ją į lovą ir atliko tai, ką suvokė, kad yra būtina atlikti. Klementina, dantis sukandusi, ilgai kentė tuos jo „pamaloninimus“, bet, kai pilvas ėmė lipti ant nosies, Jurgiui ištarė griežtą:

– Gana! Užteks čia mane maigyti, nagais lapoti! Vaiko pagailėk! Dar kurią akį išdursi! Nesusipratėli tu! – išstūmė lauk visą savo pasibodėjimą juo, – Tik savo intereso težiūri, o manęs ar kada nors paklausei, noriu to ar ne?! – ašaros per jos skruostus tekėjo latakais, – Ir žinok, aš tavęs niekada nemylėjau ir prievarta tu mano mylimas nebūsi! – tėškė taip, kad Jurgis net pritūpė. Jis žmonos pykčio nesuprato, nes tas jos „pilnumas“ nė kiek netrukdė, tad nesitikėjo tokio atsako, pasibaisėjo, kai buvusi tylene, Klementina virto į plėšrią migerą. Tad tik stovėjo sutrikęs ir mirkčiojo akimis lyg tiko ištiktas. 

Nuo to barnio Klementina gavo ramybę. Jurgį palikusi dvigulėje, išsikraustė nakvoti į seklyčią. Pastarasis ten užeiti nedrįso. Tik jis niekaip nesuvokė, ką tokio blogo padarė, kad ji taip pasiuto. Jo galvoje dūzgė tik viena mintis, „taigi vaikas – didžiulė laimė, namai atgis, o ir mums abiem bus dėl ko gyventi, dėl ko stengtis“. Jis buvo geros širdies žmogus, gink Die, tėvo pavyzdžiu, išmokintas nekelti rankos prieš moterį. Kažkur giliai, giliai jo krūtinėje, lyg kas būtų ylą suvaręs, taip suskaudo. Ilgam, vienišas ir moters nemylimas, paliko sėdėti prie krosnelės. Atrodė, kad žemė skradžiai atsivėrė ir jis krenta, krenta...

Bet, laikas juk, lyg baltaliemenis beržas, vienoje vietoje nestovi, jis greit prabėga. Vieną naktį Klementina ėmė ir „subiro“, o lopšyje sukrykštė nauja gyvybė.

– Jurgi, būk Dievo pagarbintas, – pribuvėja klojo jam dukrelę į glėbį, – Suteik savo tėvišką palaiminimą, – nors ir privargusi, visą naktį su gimdyve negalavosi, šypsojosi, ji žinojo, per kokią kančią į pasaulį atėjo ši sveika mergytė. O kiek ji tokių, per savo gyvenimą, priėmė, nesuskaičiuoti.

Priglaudė savo pirmagimę, o krūtinėje tapo taip šilta, šilta... „Viešpatie, aš tau pažadu, mylėsiu ir rūpinsiuosi iki pat grabo lentos. Mano kūnas ir kraujas. Būk ir man maloningas, užpildyk ir jos širdelę meile tėvui“, – jis pirmą kartą verkė, verkė iš laimės, – „Dabar jau turiu dėl ko gyventi, kad ir nebūsiu  Klementinai reikalingas“, – bučiavo mažylę ir lyg aruodas grūdu, pildėsi viltimi.
Kur buvęs, kur nebuvęs, Jurgis jau ir prie lovelės. Jo laimės – neapsakyti. Sūpuoja, myluoja, glosto, klosto... Net naktį, kad žmona pamiegotų, keliasi apkamšyti, vystyklo pakeisti. Atrodo regi tik ją, tik savo mažąją Vilhelminą, toks vardas jai buvo suteiktas Krikšto metu. Net ir Klementina į jį jau ėmė šilčiau žiūrėti, o retkarčiais ir šypsena pamaloninti, geresnį žodį ištarti. Regėjo, myli jos vaiką, bet pati, to neįmanoma suprasti, kažkodėl mažosios šalinosi. Net jos motina stebėjosi tokiu šaltumu vaikaitei. 

Jurgis pasirodė esąs protingas vyras, savo valandos išlaukė. Pati neiškentė, gamta juk šaukia, sugrįžo į vedybinį guolį. Bet, nuo tada, viskas ir keitėsi. Jurgis, matyt, pagaliau suprato, kur buvo jo klaida, jau pirmą naktį pabėgėlę išmylėjo nuo nagų iki plaukų galiukų, kad toji tirpo, o kartu tirpo ir priešiškumas vyrui. Aišku, čia buvo neapsieita be Jurgio tėvo, kurio jaunystėje panos tiesiog gviešėsi, kuris buvo pašėlęs vaikis, pamokymo. Kokią ten jam paslaptį senis perdavė, nežinia, tik nuo tos nakties, jau ir pačios Klementinos rankos ieškodavo Jurgio. Tad, santykiams normalėjant, ėmė klostytis poros gyvenimas. Du likimai, vis dažniau,  persipindavo, kol galų gale, susiliejo į vieną. Klementinai pagimdžiusi pirmą, Jurgis tuoj ją užpildė antru, po to jau ir trečiu. „Vaikus augins, užmirš visas tas savo romantikas“, – šposydavo motinai, – „Kada sijoną graibsto, tik spėk į burną dėti“, – didžiavosi savo vaisiais, nes vaikai buvo lyg iš pieno plaukę. Vilhelmina jau ir į mergeles išstybo, kur liepei, ten ėjo. Sūnūs Petras ir Povilas irgi stengėsi tėvui, kuris „mylėjo kaip dūšią, krėtė kaip grūšę“, darbo mokė, padėti. Augo tikrai graži šeimyna. O ir pati Klementina, su ta savo meile Praneliui, užsimiršo. Tiesa, jis tuoj po jos vestuvės, kaip išvyko, taip ir pradingo. Tuo metu žmonės dar žinojo, kad „į svetimą dantų nešiepk“, vengė viešo pasmerkimo. Gal ir Pranelis nenorėjo trukdyti, nes, kai širdis širdies šaukiasi, greit ir į nuodėmę gali įbristi. 
   Tekėjo dienos, Klementina, petys petin, visur ėjo kartu ir gelbėjo Jurgiui. Kaip rusų patarlė sako „stierpitsa, sliūbitsa“, taip ir su ta pora nutiko. Metams dardant, šeimyna užgyveno turto. Gyvis tvarte mūkė, žviegė, girgsėjo, kvaksėjo... Atrodė, ir ko daugiau reikia? 

Ir čia, lyg perkūnas iš giedro dangaus, Klementiną perskrodė kaimynės žinia.

– Nu tu, susiedka, tik pamislyk, vakar buvau bažnyčioj, ogi žiūriu, tavo Pranelis klūpo ir mušasi į krūtinę. O jau, kad gražus, o jau, kad pasipuošęs, net auksinis dziegorėlis blizga, let jį atpažinau. 
   
 „Gyvate tu gyvate, kai žinai, kaip aš jį mylėjau, kaip aš jo norėjau, tai dabar, ve, specialiai ir tauški, širdį draskai. Ale jau tik nė negalvok“, – susitvardžiusi, kad paskalų barstytoja to nepastebėtų, o suskaudo tai tikrai, kokią ji gilią žaizdą atvėrė, mestelėjo:

– O man kas? Tegu sau žibina, nors ir šventųjų kandeliabrais, – ir greitai apsisukusi, ėmė nuo plepės tolti.

Pajuto, akyse ėmė kauptis ašaros, pabijojo, kad toji pamatys, o jau vėliau, apdergs, apdrėbs, neatvelėsi. Kaimo „geradarės“ tai jau tą sugeba, tik dingstį paduok, apverps ir apaus, savęs neatpažinsi. Tad, skubėdama tolyn, dar ilgai jautė, kaip būrelis „perekšlių“, matuoja ir karpo jos nugarą. „Namo kuo greičiau, namo“, – norėjo pasislėpti už durų, kur jos jau niekas piktu žvilgsniu ar liežuviu nežeis. Kur galės išraudoti, kadai jai padarytą, skriaudą. Teisingai patarlė sako, „pirma meilė nerūdija, kiek pabuvus, vėl atgyja“, taip buvo ir su Klementinos širdimi. Ką stengėsi pamiršti, sugrįžo su trenksmu. Nieko neužtikusi namie, suėmė galvą rankomis ir taip apsiverkė, lyg būtų savo tėvą, motiną vienu kartu užkasus. Verkė, kaip nuplakta. Kai į trobą įžengė vyras, ji dar šniurkščiojo, tad Jurgis, norėdamas ją pralinksminti, gi nežinojo dėl ko ji šlapakiojasi, pamanė, gal kuris vaikų žodį piktesnį ištarė, o gal šiaip graudumas užėjo, suprasi čia tas moteris, išbubijo:

– Ko surukus lyg batukas, gal nemyli simpatukas? – ir priėjęs artyn, lūpom siekė jos lūpų, bet toji, nieko neatsakiusi, šoktelėjo šalin ir nuskubėjo kamaron, iš kur pasigirdo, mėtomų rykų, bildesys. „Matyt, vėl nėščia“, – nusprendė, – Nu, ne kitaip“, – ir apsidžiaugė, – „Duos Dievas dantis, duos ir duonos. Svarbu, sveikas gimtų“, – šypsojosi, – „Bus senatvėje prie ko glaustis. Tris pakėlėm ir ketvirtą pakelsim! Ko čia dabar tas ašaras lieti? – apžiūrėjo trobos kampus, – Na, prie trobesio teks galą primušti, o gal katras ims ir tėvų namuose pasiliks, vaikaičiais leis džiaugtis“, – rietė ūsą lyg jaunas kavalierius, – „Reiškia, parakinėj parako dar turiu!“ – mirktelėjo senelio, kurs kabėjo ant sienos, atvaizdui, – „Ilsėkis spakainiai, Girdzijauskų giminę yra kam pratęsti!“ – ir prisidegęs pypkutę, taip paptelėjo, kad net žiedą, kuris kilo palubėn, išraitė. 

(bus daugiau)