Žinia, kad „kalnai jau pereiti“ – išliko. Ir tai ne eilinis dalykas. Nesmagu, beje, kad jos vertę suvokiu nepaskubėdamas. Gal užtat dabar perdėtai aukštai rodau į šią žinią prašydamas, kad ji nedingtų į užmarštį. Ji darosi nemenkiau reikalinga kaip žemė po kojomis ir svarbiausia dėl priežasties, kad galėčiau jaustis žmogumi. Ne tiek dėl to, kad atsispirdamas senio lazda gebėčiau nukakti iš ČIA, tarkim, iš Vilniaus Balsių ar Naujininkų į Šklėrių sodžių su visa Kabelių parapija pamesta tarp Marcinkonių ir Druskininkų. Netgi susopstu, suligoju pajautęs kaip žinia apie pereitus kalnus patampa mase, patampa... Žeme. Ir regis, kad man netgi nedaug rūpi, kaip atrodantis toks persikūnijimas, tačiau suvokiu, kad be jo negebėčiau kapstytis šiapus pereitų kalnų.
  Ot, girdit, sakau – kapstytis, bet vėlgi ne dėl žodelio. Ne, nesakau, kad toks jis nereikalingas, o kad ne tik kojos, bet ir akys pasilikę be kalnų, dėl to ne taip apmaudu, kaip, atrodytų, galėję būti. Kojos lig šiol dar vis sušašę, apėję skauduliais ir būna, kai atrodo, kad jų sąnariuose ugnis įkurta. Akyse irgi daugiausia miglos, kuri nepermatoma kliūtimi užstoja gilesnius tolius, tačiau erdvės dar šiek tiek užsilikę atlikti apžvalgai  aplink save. Pradžioje dairydamasis po šį menką, nedidį akiplotį dar gebėjau bent mintyse atkurti anksčiau būtus regėjimus, pabuvoti juose kaip šventėse, bet ne tik – dažniau net nežinota, kokios paskatos ten nudangina. Argi galima buvo laukti ir tikėti, kad išauš laikas, kuomet jau ir pats save menkai besuvoksiu. Tačiau yra kaip yra ir todėl menkai tikėtina, kad dar pats save iš savo panosės girdžiu:
  – Kuo arčiau dangaus, arčiau Dievo, tuo mažiau laisvės ir galimybių būti žmogumi. Kad ir anuo, taigi – buvusiu. Kur jis dabar toks? Nelengva jam savo žemelę apvaikščioti arimais, javų sėjomis ir javapjūtėmis, daržais ir miškais, sodais ir  pievomis, kad net ir laiko pritrūksta stebėti ir pamatyti kaip ir iš kur į jo gyvenimą tiesiog virtinėmis įšliaužia kalnai, kol pagaliau suvokia, sužino, kad jie pereiti. Na, o tuomet ir prasideda pasikalbėjimų pliauptis. Ir ne tik su savimi.
  – Kaip čia taip? Negi? – nemoku įtikėti pats sau, kartu skaudžiai suvokdamas, kad nėra ir anosios atminties; ji jau sudrisko ir... (oi-li-lia, Prany, o-lia-lia)... sudrisko ir išsimėtė skaruliais, skudurais, skarmalais, lopiniais... Štai ir gaudyk vėją laukuose.
  – Ar verta, a?
  Palaukiu, atsikvepiu tikėdamasi, kad akiplotyje  prisiminimų reikalams sulauksiu tinkamesnės panoramos. Rečiau – dažniau, bet dar pasitaiko kai akių vyzdžiuose atsiranda erdvės, kurios it išskobtos iš atminties akimirkų ir užkonservuotos, tikintis jas užlaikyti ilgesniam laikui. Kad ir naivu, bet dėl to nepaprasčiau manyti, įtikinėjant save, kad kažkur yra tokia būtis, kurios didžioji esmė amžinybei išpuoselėti.
  – Oho! Iš kur tai? – neiškentė Die (dienoraštis), - Oho! Negi iš savęs? – dar sykį aiktelėjo, bet tai tikriausiai ne nauja. Nauja nebent tai, kad ir  vėl neprisimenu, kaip ir  kada jis čia atsiradęs, o gal kažkur toliau niekuomet ir nebuvo nudingęs. Bet tuomet -  kažin kuo, kokia veikla iki šiol užsiminėjęs? Ir užsiėmęs?
  – Sapnuojasi drūtai po lapais apipustytam, – girdžiu dar vieną praeivių, kurių čia daug ir į juos anksčiau pradėjęs rodyti, kaip į ypatas neatrodant, kad verta jais (jomis) domėtis, tačiau ši ypata užtruko apžvalgai ir buvo pastabesni:
  – Kojos iš po lapų tįso suvis iki autų viršaus pelių nugraužtos.
  Buvo ankstyvas lapkričio 25-osios rytas. Nespėjau pramerkti akių, kai išgirdau, kad Vilniuje beveik šalia nukrito lėktuvas, kad jau pasirūpinta  uždaryti eismą  „į abi puses nuo Liepkalnio iki Dunojaus g. “
  – Ir kam to reikėję, a? – bandau  suprasti...