Nereikėjo man šią naktį
Pas Tave, brangi, užsukti,
O lig ryto gerti vyną
Nuošalioj žydelio smuklėj.
Kur sėkmė – kaladėj kortų,
O draugystė – „ iki dugno!“
Ir pajutus žemės trauką
Įsisupt į Saros duknas.
Jaust artumą liekno kūno,
Žemuoges rausvas tarp lūpų
Ir palikt švelnumą rankų
Ant dailių žydaitės klubų.
O dabar su vėjo skoniu
Įėjau į Tavo tylą.
Į kvadratą lango nišos,
Kur stiklai tamsoj sudyla.
Kur lietaus lediniai pirštai
Čiupinėja beržo skėtį
Ir lyg tolimas žibintas
Atsispindi cigaretė.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): žemaitukė
Sukurta: 2024-11-27 15:05:38
Reikėjo, reikėjo, o tai nebūt ką prisiminti.
Moderatorius (-ė): piemenaitė
Sukurta: 2024-11-26 17:46:26
Atsigręžus į nueitą vingiuotą gyvenimo kelią, nustembama, kodėl žengtas vienas ar kitas žingsnis? Kiekvienas turi paslapčių!
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2024-11-26 08:48:57
Ak, nereikėjo... Tačiau...