(Kvailys ne kvailys, tačiau labai panašus į mane, stovi JIS scenoje, kilstelėtoje iki bambos ir lyg kažkam, o kartu ir niekam, nebent tik sau, va taip rezga, mezga, pasakoja, kai kurias frazes pakartodamas ir netgi bandydamas dainuoti ar giedoti)

Gal netikėta,
nors kažin, ar šitaip būti gali?
Asmeniškai esu jai pakalbėjęs:
„Akimirka, dėkoju, kad esi,
vien tik per šitokią Tave
save nustebusį regėti pasitaiko.“

Jos neprašiau,
kad užtruktų bent kiek ilgiau –
man tai it nutvieksta padangė naktyje.
Žinau, jos žaibas nenutrenks,
bet kažkodėl ne apie ją;
apie save mąstau, kalbu
tartum bandydamas suvokti,
ko neišmokęs dar.
Bet ar bereik, jeigu kalnai jau pereiti?

Atsiremiu pečiais į sieną tartum būčiau jos dalis
ir neatrodo, kad svarbu
iš medžio ji ar iš akmens,
kaip nesvarbu, kuriam iš mudviejų –
Padangei lig manęs
ar man lig jos arčiau.
Na, o Akimirka... šaunuolė ji,
kad ir todėl,
jog laiko ten galvoti ir plepėti
niekuomet nebūna,
tik įspūdis, tik...

???
Taip, taip, tik įspūdis,
kaip kad ir ši scena,
kuri anaisiais metais sudegė.
Še, imk mane it tartum Dievas būtum,
kad ir be rašalo, tačiau rašyk.
Tikiuosi, kad prisimeni. Čia aš.
Vis laukdavau, kada ateisi bent akimirkai, bet – ne.
Sakau: še, imk mane ir gromatas rašyk.

  Die... dienoraštis? Betgi, betgi... atleisk. Savijauta tokia, kad, regis, ir kalba susiruošė nudingti iš burnos. Kad nors žodelį mielą, gražų, reikalingą...  Kaip ir kur ji tuoj pat surasti?
 – Še, rašyk, – pakartojo paraginimą dienoraštis ir nusikišo po klaviatūra. Dingo, nėra, bet šit dar akimirka, kurios pakanka žmogaus galvai, kad pražiltų, kai pradėjo spragsėti klavišai, o akyse išsiryškinęs sujudo bėgioti raidynas. Lyg ir neskubus, tačiau mirksėti, delsti nebuvo laiko, reikėję suspėti jį perskaityti ir būtent tuoj pat, dar gyvą, nelaukiant kada jis sukris į tekstą. Skaitau, o galvoje girdžiu ne klaviatūros sprigsinčius klavišus, o griaudžiantį perkūną:   
„Nenusimink, Prany, atėjęs į šį šventorių kvailiu pasirodyti. Nebijok juo pabūti netgi jeigu užtruktum šimtmetį, gal kitą ar daugiau. Nudingus jiems, ir jie atmintyje pataps Akimirka. Oi-ly-lia, Prany, olialia...“