Vėjau paklydėli, verki
įsikibęs peties, o išvedi
keliais ir sankryžom mane
į miestą, pavadintą Laukimu.
Ateisiu kaip niekad pavargęs,
žirginai nektaru bus apsunkę,
apgautas – vis tiek patikėsiu
ir pavasarį nešiu ant rankų.
Paliudyk kuo gyvas esu!
Šaltas mėnuo užsidega šypsniu,
toks laimingas, matant kitiems,
Vienišumo vėsoj surandu
raktą nuo eilėraščio durų,
tą kertamo miško niūniavimą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2024-10-11 08:22:19
... pavasarį nešiu ant rankų… per kančią ir tikėjimą romantinis pakilumas – taip būdinga poetei... Ir tas
kertamo miško niūniavimas – ir tiesiogine, ir netiesiogine prasme taip skaudu, taip pajaučiama…
Labai jautrus ir gražus paskyrimas, bet eilės, atrodo, tiktų ir bet kuriam vienišam (nesuprastam) poetui.
Moderatorius (-ė): piemenaitė
Sukurta: 2024-10-09 20:22:04
Nežiūrint į Salomėjos Nėries klystkelius ji buvo geniali poetė ir gražu, kai Lietuvos žmonės jos nepamiršta.