Vėjau paklydėli, verki
įsikibęs peties, o išvedi
keliais ir sankryžom mane
į miestą, pavadintą Laukimu.

Ateisiu kaip niekad pavargęs,
žirginai nektaru bus apsunkę,
apgautas – vis tiek patikėsiu
ir pavasarį nešiu ant rankų.

Paliudyk kuo gyvas esu!
Šaltas mėnuo užsidega šypsniu,
toks laimingas, matant kitiems,

Vienišumo vėsoj surandu 
raktą nuo eilėraščio durų,
tą kertamo miško niūniavimą.