Saulelė aiškiai vakarop —
Keista šviesa ant spalio miško tvinsta.
Mes vedame viens kitą iš namų? Namo?
Nė nežinau.
Nuo gervių muzikos nei tau, nei man akivaizdžiai nelinksma,
Kai ilgos virtinės aukštam skliaute dangaus.
Ar baigėm žaidimus,
Jei debesys — ne pasakų veikėjai,
Jei brinkstame kažin kiek laiko viename laše?
Koks praregėjimas skausmingas — niekur nenuėjome,
Tačiau esi kažkur,
Tačiau ir aš ne čia.
Keista šviesa ant spalio miško lūžta,
Iki susgeria į mus abu labu.
Atbusk, eime į vėsią savo gūžtą,
Nes tu neuždegi, nes aš prastai degu.
Ak, tas ruduo, tas mūsų bendras spalis...
Jaučiu, kaip virpteli ir tu nuo žvarbumos.
Virš mūsų gervės ieško debesynuos kelio,
O mes — sausuoliai be būties sulos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2024-10-02 16:32:51
Jūs rašydama tiesiog taip gražiai ir tampriai supinat gamtos ir žmogaus būtį, nes viskas šioje žemėje turi pradžią ir pabaigą. Gyvenimo rudenį atrodo, kad nieko aš čia tokio reikšmingo nepadariau, tačiau nereikšmingų dalykų svoris, masė ir tūris yra daug didesni už reikšmingus ir jie žymiai daugiau keičia pasaulį arba į gerą arba į blogą pusę.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2024-10-02 15:07:30
Kiekvienas žmogaus gyvenimo tarpsnis, kaip ir kiekvienas metų laikas, turi savo grožio, tik mokėkime jį atrasti...