Troboje... taip tuščia,
Sieloje – nyku.
Metai užupustė
Klegesį vaikų.

Liko vien laukimas,
Sklaidos pašaliais
Mintys: kelią žino,
Juo tikrai pareis.

Likimus apsaugok,
Skriausti jų – neleisk, –
Kas, kad jie užaugo,
Motinai – mažais.

Nieks maldų nemokė,
Tad savu žodžiu
Meldžiasi: užstok juos,
Kol gyva, budžiu.

Naktys jos bemiegės,
Vos sulos šuva,
Ji prie lango bėga...
Laimės ganiava,

Kai vaikai aplanko,
Šventė – namuose.
Jei pamiršta, menksta...
Širdimi – basa.