Emigranto Motina
Troboje... taip tuščia,
Sieloje – nyku.
Metai užupustė
Klegesį vaikų.
Liko vien laukimas,
Sklaidos pašaliais
Mintys: kelią žino,
Juo tikrai pareis.
Likimus apsaugok,
Skriausti jų – neleisk, –
Kas, kad jie užaugo,
Motinai – mažais.
Nieks maldų nemokė,
Tad savu žodžiu
Meldžiasi: užstok juos,
Kol gyva, budžiu.
Naktys jos bemiegės,
Vos sulos šuva,
Ji prie lango bėga...
Laimės ganiava,
Kai vaikai aplanko,
Šventė – namuose.
Jei pamiršta, menksta...
Širdimi – basa.