Geroji laumė man nusišypsojo,
Lengvai pamojo eiti paskui ją,
Vidury miško staiga sustojom,
Dangumi kilo jaunutė delčia.
 
Staiga prieš mus nutįso takas,
Kilo aukštyn iki pačios delčios,
Mes rankose turėjome po žvakę,
Buvo šviesu ir nebijojome tamsos.
 
Priėjome vartus, į juos pabeldėm,
Jie atsivėrė be jokios paslapties.
Vidury menės mažas vaikas žaidė
Ir vis ieškojo savo pamestos lėlės.
 
Toliau pro langą nuotaka žiūrėjo,
O priešais sodas, derlingas obuolių,
Vieną iš jų ji nusiskint dabar galėjo,
Pasirinkimas lemtas be jokių išimčių.
 
Geroji laumė sodo vartus pravėrė,
Pakvietė mane eiti vėlei paskui ją,
Padėjo man saldų obuolį nuskinti
Ir, palinkėjus laimės, dingo lyg sapne.