Ten, toj kampinėj obely,
debesys mėnulį
pakorė.

Jis dar bando vaduotis, 
pro šakas spraudžias, veržias.
Ir nurimsta.
Lieka. 
Didžiulis atšvaitas tik.
Ir šviesa iš anapus.

Visa diena atspindy — su bjaurastim,
padorumu ir
laime.

Ir taip ramu iškart.
Visai nebaisu.
Tik norisi sekti pasakas.