Ten
Ten, toj kampinėj obely,
debesys mėnulį
pakorė.
Jis dar bando vaduotis,
pro šakas spraudžias, veržias.
Ir nurimsta.
Lieka.
Didžiulis atšvaitas tik.
Ir šviesa iš anapus.
Visa diena atspindy — su bjaurastim,
padorumu ir
laime.
Ir taip ramu iškart.
Visai nebaisu.
Tik norisi sekti pasakas.