Štai tas pasipūtęs kačiukas —
Gražiausiu vardu Rainiukas.
O juodas katukas — Batukas.
Nors tiktų vadint ir Kipšiuku.
Pelytę pavaiko Markizas,
O pieną prapylė tai Krizas.
Spokso pro langą pūkuota Pupa —
išlepus katelė, kaip sakė teta.
Visi katinukai — ne lauko bevardžiai,
Jie uodegas riečia, prie kojų mums glaudžias.
Liūdna vai liūdna be vardo gyventi,
Kas lieka? Tik galvą nuleidus, po kiemą bindzenti.
Rainoji katelė po pievas peliavo.
Nebuvo namučių — ir vardo negavo.
Nedrąsiai žiūrėjo į mažą namuką —
kad kas pavadintų, įpiltų pienuko...
Dvi vienišos akys kitas dvi surado —
rainoji katelė pamiršo jau badą.
Naujai šeimininkei peles ji išvaiko,
Norėtųs ant kelių — tik reikia dar laiko.
Kas rytą ji kelia ir taria sau „miau“ —
Rainoji katelė keistu vardu Mau.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2024-08-15 09:39:47
Kas rytą ji kelia ir taria sau „miau“ — tarsi „ačiū“:) Trumpa, eiliuota pasakaitė, vaizdinga ir jauki, labai reikalinga,
Išsiskyrė — Dvi vienišos akys kitas dvi surado — vienišas vienišą pastebi...
Pastebėjimas dėl rimavimo: pirmajame posmelyje paskutinėje eilutėje
kirč. kipšiukù...
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2024-08-14 20:03:37
Kaip gera turėti namus... kalbat mažajam skaitytojui į širdį,
o vardą galima sugalvoti ir kitą, svarbu jausti ir priglausti.