Štai tas pasipūtęs kačiukas —
Gražiausiu vardu Rainiukas.
O juodas katukas — Batukas.
Nors tiktų vadint ir Kipšiuku.

Pelytę pavaiko Markizas,
O  pieną prapylė tai Krizas.
Spokso pro langą pūkuota Pupa —
išlepus katelė, kaip sakė teta.

Visi katinukai — ne lauko bevardžiai,
Jie uodegas riečia, prie kojų mums glaudžias.
Liūdna vai liūdna be vardo gyventi,
Kas lieka? Tik galvą nuleidus, po kiemą bindzenti.

Rainoji katelė po pievas peliavo. 
Nebuvo namučių — ir vardo negavo.
Nedrąsiai žiūrėjo į mažą namuką —
kad kas pavadintų, įpiltų pienuko...

Dvi vienišos akys kitas dvi surado —
rainoji katelė pamiršo jau badą.
Naujai šeimininkei peles ji išvaiko, 
Norėtųs ant kelių — tik reikia dar laiko.

Kas rytą ji kelia ir taria sau „miau“ —
Rainoji katelė keistu vardu Mau.