Kada nesupranti, kodėl
pakrantėj atsitiesia nendrė,
o palinksta medžiai
ir pajunti mastelį
tokio vienišumo, kurio neneštum
ant padėklo niekam,
tada ruduo artėja
su atlape įsmeigta gailių puokšte,
lyg atskira tarnyba –
keršuliai budi,
kaimynai užpila jiems
kruopų,
mes žmonės geri
į rojaus prieangį eisime,
o patys tylutėliai nešioja
vienintelį prieangį nuo
tikro rudens.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2024-07-28 12:28:28
Vienišumas, rojaus prieangis ir daug kitų detalių, į vienovę jungiančios eil. ir darančios jį ypač mąslų.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2024-07-21 10:48:02
Vienišumo svoris taip ir kviečia susimąstyti, rojaus prieangis… gerumas… Talpiai, gražiai supintos eilės.
Vartotojas (-a): Giaušė
Sukurta: 2024-07-20 18:44:52
Taip rudeniškai melancholiškai. Labai pajutau. Liūdna ir vieniša.