Kada nesupranti, kodėl
pakrantėj atsitiesia nendrė,
o palinksta medžiai
ir pajunti mastelį
tokio vienišumo, kurio neneštum
ant padėklo niekam,

tada ruduo artėja
su atlape įsmeigta gailių puokšte,
lyg atskira tarnyba –
keršuliai budi,
kaimynai užpila jiems
kruopų,

mes žmonės geri
į rojaus prieangį eisime,

o patys tylutėliai nešioja
vienintelį prieangį nuo
tikro rudens.