Vos minutei 
pamiršau tave, gimtine,
jerubės plunksna ant juodo arimo,
tuoj varnėnai užėmė sodą
ir ženklas įrėžtas
medžio kamiene išbluko,

netyčiom užminu
ant kulno močiutei,
ji mezga 
dryžuotas kojines dėl
lietaus, kuris
per ilgai užsibūna

ir nesiliauja šnekėjęs
upės akmuo,
apeinu iš naujo
mažą savo planetą, 
kukuoja varlės
sulygintoj su žeme

koželkoj, 
nuo kraigo pavėsio 
atšoko lizdas ir
kregždžių balsai
perrėkia nakties sirenas,
sugrėbė žolę, o

samanos padengia
pievą ir plotą širdies,
kai susitikti per toli mums,
gimtine,
o išsiskirt per vėlu!