Jerubės plunksna
Vos minutei
pamiršau tave, gimtine,
jerubės plunksna ant juodo arimo,
tuoj varnėnai užėmė sodą
ir ženklas įrėžtas
medžio kamiene išbluko,
netyčiom užminu
ant kulno močiutei,
ji mezga
dryžuotas kojines dėl
lietaus, kuris
per ilgai užsibūna
ir nesiliauja šnekėjęs
upės akmuo,
apeinu iš naujo
mažą savo planetą,
kukuoja varlės
sulygintoj su žeme
koželkoj,
nuo kraigo pavėsio
atšoko lizdas ir
kregždžių balsai
perrėkia nakties sirenas,
sugrėbė žolę, o
samanos padengia
pievą ir plotą širdies,
kai susitikti per toli mums,
gimtine,
o išsiskirt per vėlu!