Atėjo metas, kai reikia atsisveikint,
dar kartą prisiliečiant prie gimtų šaknų.
Ir virkauja strazdelis naktimis už lango,
lakštutės suokia tarp žalių beržų.
Dažnai prisimenu gimtinę, kaimo sodžių,
kai ten žydėjo vyšnios ir kvepėjo obuoliais...
Dabar beliko tik plyna palaukė,
kur virkauja vėjužis vakarais.
Atėjo metas, kai reikia atsisveikint,
dar kartą prisiliečiant prie gimtų šaknų.
Išeidamas palieku Dvynio – oro ženklą
ant Audruvės upelės žydinčių krantų.
Medis
2024-06-17 06:25:26
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2024-06-23 16:03:11
Dažnai prisimenu gimtinę... Ir atgyja vaikystės prisiminimai - patys jautriausi.Labai patiko.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2024-06-21 23:08:57
Su metais gimtinė įsiskverbia giliau į širdį. Kaip norisi pavaikščioti jos takais...
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2024-06-19 19:19:07
Sunku atsisveikint, sapnais visados lieki gimtinėje.
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2024-06-19 18:39:10
Kol esam, įvairiomis formomis grįžtame į savo pradžias ir niekur iš jų neišeiname. Man atrodo, kad ir išėję tas pradžias su savimi išsinešime.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2024-06-17 10:22:10
Švelni elegija, susitaikymas ir taip dainingai, kaip upelės tekėjimas... kuris vis atsinaujina...