Truputį liūdesio —
kad džiaugsmas būtų kaip
Žemė pavasarį — puošnus ir
didžiulis.
Skausmo lašelį. Mažytį.
Paguoda tuomet kaip palaima tyra.
Pajusi.
Gurkšnelį kartėlio. Tik lūpoms
suvilgyt —
atlygio taurė tebus sklidina
saldumo.
O neviltis — kad tik dvelksmas paliestų,
vos vos.
Tikėjimo vėjas neša ir neša —
ten, kur gražiausi sapnai
išsipildo.
Ir nerimo krislą —
tuomet taika ir ramybė
lig horizonto — siela kiek
užmato.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2024-06-12 18:36:49
Ačiū, priimu. Jautriai.
Ir vienok beveik niekada niekas neseikėja nei tamsos, nei šviesos, nei medaus, nei deguto... Privalu save sustyguoti, kad priimtum visko saikingai – nei per aukštai pakiltum, nei per žemai nupultum.