Kad prikrito obuolių,
saulės numylėtų!
Raudonų ir didelių –
kas surinkt galėtų?

Ropinėju, klūpinėju – 
oi, visus surinksiu!
Bet kažkas – tik neatspėju –
stebi susikrimtęs.

O! Čia voverytė,
Stačios jos auselės.
Ir smalsauja, kaip mergytė – 
sagos, dvi akelės.

Iš po eglės nedrąsus,
lyg ir susigėdęs
kiša nosį ir ūsus
žiurkius dar neėdęs.

Imkit, graužkit, negailėsiu –
žiurkiai, voverės ir kiškiai. 
Oi, užteks visiems gardėsių
nutapytų saulės ryškiai.