Puota po obelim
Kad prikrito obuolių,
saulės numylėtų!
Raudonų ir didelių –
kas surinkt galėtų?
Ropinėju, klūpinėju –
oi, visus surinksiu!
Bet kažkas – tik neatspėju –
stebi susikrimtęs.
O! Čia voverytė,
Stačios jos auselės.
Ir smalsauja, kaip mergytė –
sagos, dvi akelės.
Iš po eglės nedrąsus,
lyg ir susigėdęs
kiša nosį ir ūsus
žiurkius dar neėdęs.
Imkit, graužkit, negailėsiu –
žiurkiai, voverės ir kiškiai.
Oi, užteks visiems gardėsių
nutapytų saulės ryškiai.