Vakar iškirsto miško kelmuos
Blizga saulėje šimtmečio runos...
Tačiau šaknys negreit sužinos,
Kad nereikia jėgos nei greitumo.
Jos dar gyvos, todėl neš ir neš
Skaidrų kraują, kitaip jos negali —
Žemėj kaupė jėgas. Kas praneš,
Kad nuo vakar paviršiuj nežalia?
Kur pradingo saugieji namai?
Kas paguos miško sopančią širdį?
Čia kirtimas. Čia verkia kelmai.
Skaidrios ašaros drugį pagirdo...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Giaušė
Sukurta: 2024-06-03 14:58:57
Graudžiai ir jautriai.
Ir žmogui taip, kaip tam
medžiui.
Kažkaip asmeniškai išjaučiau.
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2024-06-02 06:47:45
Dėkoja miškas ir aš, nuoširdus žodis ,,miško sopančiai širdžiai".
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2024-06-01 16:45:00
Jautru ir įžvalgu.