Aš tikrą meilę pažinau,
Meduotus bučinius jos gėriau.
Už ją nėr nieko amžiniau,
Akių juk... nesuvėriau.
Laiminga, kol kiti jos sieks,
Nors žvilgsnis ir apžilptų,
Kur tik bebūčiau, šalia bėgs,
Glėbyje leis sušilti.
Spalvos nerasiu šviesesnės,
Nes širdžiai ji priklauso.
Tarp praeities ir ateities,
Žinau, pati gryniausia.
Rytas nušvis tik, ji nubus,
Krykštaus švelniu apsiuvus.
Kas myli, juk nėra grubus,
Širdis – dosni sėtuvė.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): piemenaitė
Sukurta: 2024-05-27 11:36:18
Pasaulis sukurtas taip, kad jo pamatas yra viena kalba, kurią visi girdi, tačiau kurios jau daug kas nebesupranta.