Aš tikrą meilę pažinau,
Meduotus bučinius jos gėriau.
Už ją nėr nieko amžiniau,
Akių juk... nesuvėriau.

Laiminga, kol kiti jos sieks,
Nors žvilgsnis ir apžilptų,
Kur tik bebūčiau, šalia bėgs,
Glėbyje leis sušilti.

Spalvos nerasiu šviesesnės,
Nes širdžiai ji priklauso.
Tarp praeities ir ateities,
Žinau, pati gryniausia.

Rytas nušvis tik, ji nubus,
Krykštaus švelniu apsiuvus.
Kas myli, juk nėra grubus,
Širdis – dosni sėtuvė.