Jis žvilgčiojo vogčiom
pro siaurą rąsto plyšį.
Vidun, kur seną stalą klojo
kaži kada pageltusi
„Tiesa“.
Toks lengvas, baltas ir panašus į naivų
šunį.
Ir dar kvepėjo obuoliais –
praleido naktį nuodėmingą
Įklimpęs į obels
viršūnę
ir karūnuotas ryto spinduliais.
Paika jaunystė brandą žilą
bandė šnekint,
žadint,
bet kiekvienam skirta sava
tiesa.
Jam ryto obelys pašėlę.
Kažkam – tik likusi pilka
vėsa.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2024-05-24 07:41:30
Visos tiesos pagelsta, bet ne visos pasensta, o išdykusiam debesiui iš aukščiau -
geriau matyti.
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2024-05-24 07:39:22
Pasižvalgė debesėlis. Labai patiko... karūnavimas.