Jis žvilgčiojo vogčiom 
pro siaurą rąsto plyšį. 
Vidun, kur seną stalą klojo
kaži kada pageltusi 
„Tiesa“.  
Toks lengvas, baltas ir panašus į naivų 
šunį. 
Ir dar kvepėjo obuoliais – 
praleido naktį nuodėmingą 
Įklimpęs į obels 
viršūnę 
ir karūnuotas ryto spinduliais. 

Paika jaunystė brandą žilą 
bandė šnekint, 
žadint, 
bet kiekvienam skirta sava 
tiesa. 
Jam ryto obelys pašėlę. 
Kažkam – tik likusi pilka 
vėsa.