Atsidūsta žemė. Atsidūsta.
Pašalu išeinančiu, rūku.
Kaip senolė, kalbant „Tėve mūsų",
Ašara nubraukus nuo akių...
Priima, sūpuoja ir augina –
Nesiskundžia – šalta ar sunku.
Visa tai – tik rūpesčiu vadinas.
Pareiga ir atpildas sykiu.
O kantrumas! Niekada nerūstaus –
Viską tirpsmo vandenys nuplaus...
Giedančio grumstelio mažą gūžtą
Saugos, pilka smilgele priglaus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2024-05-30 15:50:45
Ir aš atsidusau...
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2024-05-16 11:22:01
... jos abi pilnos stebuklingų kerų – žemė ir senolė...
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2024-05-15 07:24:59
Kaip visada – mielai skaitosi ir... antrą kartą!
Vartotojas (-a): Giaušė
Sukurta: 2024-05-14 21:02:02
Labai šiltai. Žemė – tarsi mama.