Atsidūsta žemė. Atsidūsta.
Pašalu išeinančiu, rūku.
Kaip senolė, kalbant „Tėve mūsų",
Ašara nubraukus nuo akių...
Priima, sūpuoja ir augina –
Nesiskundžia – šalta ar sunku.
Visa tai – tik rūpesčiu vadinas.
Pareiga ir atpildas sykiu.
O kantrumas! Niekada nerūstaus –
Viską tirpsmo vandenys nuplaus...
Giedančio grumstelio mažą gūžtą
Saugos, pilka smilgele priglaus.